Kiek kūrybiškumo kainuoja vaikų ligos?

Skaitykla

Su šalčiu ateina ir ligos

Su šalčiu ateina ir ligos

Kiekvienas šaltesnis rudens, kartais pakvimpančio ir žiema, rytas man primena – atėjo laikas, kai ligos namuose ims lankytis dažniau. Pati jau persirgau pirmu rudens virusu ir keturias savaites gydžiau balsą, visai neseniai ir mūsų mažylis Motiejus varvino nosį ir kosėjo. Šįkart labai aiškiai supratau (ėmusi dažniau kalbėtis su tėvais apie kūrybišką buvimą šalia vaikų, pradėjau ir save atidžiau stebėti), kad būtent vaikų ligos yra didžiausias iššūkis man ne tik dėl to, kad stinga miego, jėgų, laiko darbui, bet ir dėl to, kad jos reikalauja iš manęs daugiausiai kūrybiškumo.

Pirmasis iššūkis – kaip atitraukti laiką namie leidžiantį vaiką nuo ekrano?

Kai vaikas visą dieną namie, jis nori tu ar ne dažniau sukasi link trelevizoriaus, kompiuterio ar mamos telefono. Ir nors labai aiškiai ir tikslingai sau pasakiau – jokių darbų namie, jokių užleistų kampų tvarkymo (o, kaip man norisi naudingai leisti laiką namuose), daugiau apsikabinimų, ramybės, knygų ir bendros veiklos, bet valgyti juk reikia. Tad, aš – prie viryklės, sūnus tuoj už telefono. Ech, nepatinka man. Todėl jau pirmą dieną pasiūliau kartu sėsti prie stalo ir maisto gaminimą pradėti netradiciškai – atsinešiau siūlų, žirkles, popieriaus, klijų. Karpėm ir klijavom kartu, po dešimties minučių aš ramiai atsistojau gaminti, o Motiejus buvo tiek įsitraukęs, kad greita vakarienė atsidūrė ant stalo kaip tik tuo metu, kai jis baigė savo kūrinį. Kitą dieną pagriebiau senus žurnalus ir kartu kūrėm koliažus.

Koliažas

Įkvėpimo pakako koliažui

Nuostabiausia, kad atradęs kūrimo džiaugsmą, Motiejus trečią dieną PATS paprašė manęs siūti – gavo skiautelių, siūlų, vilnos ir su tėčiu pasigamino pagalvėlę.

Mano patarimas – kūrybinė veikla turi patikti jums patiems, jūs turite su džiaugsmu pradėti ir, patikėkit, vaikas seks ir įsitrauks. Nepadės, jei tik liepsim ar siūlysim, o patys tuo tarpu norėsim užsiimti savais reikalais. Idėjų pilnas internetas, jei pritrūkstu įkvėpimo, pati jo semiuosi iš The Artful Parent ir Red Ted Art, lietuvių kalba smagias idėjas randu Su vaikais. Iš kitos pusės, galima tokių idėjų prisitaupyti iš anksčiau, kaskart užtikus ką smagaus internete, pasidėti į savo „reikia įkvėpimo” lentyną.

Antrasis iššūkis – sugirdyti vaistus, arbatas, padėti pamilti arba pakęsti inhaliatorių ir kitos medicininės procedūros.

Motiejus turi stiprią nuomonę visais gyvenimo klausimais ir su juo aš labai dažnai renkuosi – koks atvejis vertas kovos, o kuris – ne. Žinoma, liga atsineša daug tų kovų, kurias nori nenori turiu kovoti ir pasiekti savo – švari nosis, sugirdyti vaistai, inhaliacijos, įtrynimai, kojų kaitinimai, lašai į ausis, kompresai, arbatos, mineralų gėrimai – visa tai turi įvykti, kad virusas atsitrauktų greičiau. Džiaugiuosi tik, kad Motiejus kol kas serga nesunkiai ir nedažnai, bet tai neguodžia, nes antrą – trečią dieną jo motyvacija greitai nugalėti virusą dingsta ir aš turiu pasitelkti visą vaivorykštę pasakų ir istorijų, kas gi vyksta, kai darom vieną ar kitą gydomąjį dalyką:

  • arbatomis skandiname virusus ir čia pat turiu pati pademonstruoti, kaip piktas ir dygliuotas virusas priburbuliuoja, ir dar su tokiu pasidygėjimu, nes čiobreliai – jo nemėgstamiausias karštas gėrimas;

  • eteriniu aliejumi, įtrinamu į nugarytę ir krūtinę ar garinamu kambaryje, mes tuos pačius virusus svaiginame ir kiek juoko ir džiaugsmo suteikia mama, vaidinanti virusą, kuris griūna ant lovos ir kaip vabalas, apverstas ant nugaros, mataruoja kojomis ir rankomis;

  • inhaliatoriaus dūmelis, kai jį įkvepiame, suranda stipriausiai pasislėpusius virusus ir net girdisi, kaip mums iškvepiant jie cypia ištraukti iš šiltos slėptuvės – šįkart leidžiam visokius juokingus garsus – taip juokaudami ir paklausydami kiekvieno viruso, sukvėpuojam visą seansą.

Ir daug tokių ar panašių istorijų. Žinoma, ne visada ta pati istorija suveikia, kartais reikia kitos, naujos, va tada buksuoja mama ir gydymo procesas, kol nesurandamas naujas įvaizdis konkrečiam atvejui reikalingos kovos.

Mano patarimas – kuo daugiau humoro, linksmumo įjungiu, tuo paprasčiau Motiejui iškentėti procedūras pavyksta. Tokioje situacijoje svarbu išjungti skubėjimą, nekantrumą ir bandymą paveikti rimtais argumentais (ko man pačiai taip norisi kaskart ir, prisipažinsiu, kritiniais atvejais ir aš pagrasinu ligonine). Iš kitos pusės, gydymas neturi virsti cirku ir kiekvieną kartą aš laviruoju – kuriai procedūrai kurti istorijas, o kurią ramiai bandyti įkalbėti iškentėti. Įdomiausia, kad seniau gridėtos istorijos kartais kaip tik pagelbsti ne tada, kai pasakojamos, o kai susergama kitą kartą.

Ligos linksmintis netrukdo

Ligos linksmintis netrukdo

Trečiasis iššūkis – iš kur semtis kūrybos, kai stogą rauna nuo neišsimiegojimo, nerimo, kaip čia greičiau pasveikti ir kitų rūpesčių?

Patikėkit, žinau, kaip gali būti sunku, nes kai augo vyresniosios mano dvynės, jos dažnai sirgdavo kartu. Ir aš labai gerai atsimenu tas dienas rūke, kai bandai išgyventi iki vakaro, kol grįš padedančiosios rankos. Ir dabar būnu nekantri, nors, rodos, viską jau žinau, bet susirgus Motiejui, bandau savęs gailėti dėl nenudirbtų darbų, sugriuvusių planų ir laikas nuo laiko išlenda galvoj koks ypatingo skubumo reikalas. Paskutinįkart susirgus Motiejui, išbandžiau Ryto puslapius – tai kūrybiškumo žadinimo technika, kurią detaliai aprašo Julia Cameron knygoje „Kūrėjo kelias”. Aš Ryto puslapius mėgstu rašyti tada, kai reikia įveikti kūrybinius iššūkius ir pastebėjau, kaip nusiramina mano sąmonė visai dienai, pradėjus rytą rašymo ritualu. Todėl šiuokart, aš rytais specialiai šokdavau iš lovos anksčiau ir visus rūpesčius išrašydavau. Tada ramybės, kantrybės ir kūrybinių impulsų kupinesnė būdavo diena.

Kas tai yra Ryto puslapiai? Cituoju Julia Cameron: „Tai trys ranka parašyti puslapiai, kur rašome bet ką ir bet kaip – tarsi pasąmonės srautas. Tikslas vienintelis – prirašyti tris sąsiuvinio puslapius. Tai tartum smegenų džiovinimas – puslapiuose paprastai nugula visi irzlumą keliantys, smulkmeniški dalykai. Nėra netinkamo būdo atlikti ryto puslapius. Tai paprasčiausia rankos vedžiojimo puslapiu veiksmas užrašant viską, kas šauna į galvą. Nėra nieko pernelyg menko, paiko, kvailo ar keisto, ko negalima būtų įrašyti. Ryto puslapiai neturi būti gražūs, nors kartais jie tokie būna. Niekam nevalia skaityti jūsų ryto puslapių. Parašėt – ir pamiršot – nebevartote ir nebeskaitote.”

Mano patarimas – tobula, jei Ryto puslapius išsibandytumėte paprastesnėmis aplinkybėmis, tiksliau, kol vaikai neserga. Taip galėtumėte bent jau žinoti, kiek trunkate. Aš trunku nuo 10 iki 15 minučių, iš žmonių, kuriems esu rekomendavusi, girdėjau, kad šis ryto veiksmas gali užtrukti iki pusvalandžio. Ir jei nuo miego stokos dienomis darosi silpna, vis tik aš patarčiau rinktis daugiau miego.

O pabaigos įkvėpimui – mano pačios FB įrašas apie kasdienybę, kai serga Motiejus:

  • Pamatavau temperatūrą, pasėdėjom apsikabinę, pagirdžiau arbata, paskambino draudimas dėl žalos, išsiaiškinau, kad kažkodėl skaičiuoja franšizę, nors neturėtų – reik parašyti laišką, pagirdžiau arbata, įjungiau filmuką, sėdau rašyti laiško, apsipylė marškinėlius, nuėjau į komodą sausų, tuo pačiu pašėriau ant jos gyvenančius – paukštį ir žuvis. Sukroviau skalbyklę. Paskambino Remigija, pakalbėjom darbo reikalais, bekalbėdama nubraukiau dulkes nuo pianino ir miegamojo palangės, sėdom gaminti emocijų lėlių mano darbui (kur miltai balionėliuose), padarė vieną, ją subadė, ėmėsi eksperimentų – manai, miltai, krakmolas, soda, kepimo milteliai, citrinos rūgštis, vanduo – daug maišymo, pilstymo, putų, džiaugsmo ir netvarkos. Du bliūdai su putom šaldiklyje, išsiurbiau, nuvaliau stalą, spintelę, išploviau grindis. Pasėdėjom apsikabinę, pagirdžiau arbata, išviriau košės, sėdau prie laiško, prisiminiau, kad reik pasiorganizuoti aukles, parašiau žinutes, nė viena negali, apklosčiau, pravėdinau namus. Padžioviau nedžiovinamus rūbus, paleidau džiovyklę. Pagaliau pabaigiau laišką, įsijungiau FB pasidžiaugti gerųjų naujienų diena. Prisiminiau, kad be rytinės kavos dar nieko nevalgiau, einu brunch’o.

Saugokit save ir vaikus. Būkit sveiki ir laimingi.

Mokomės pirštukų žaidimo

Visada Jūsų – Šilkaus Kristina

P.S. Šis tekstas yra autorinė nuosavybė ir bet koks perpublikavimas turi būti suderintas asmeniškai.