Mokyti tėvus smagu
Šilkaus pupa gimė iš idėjos įkvėpti, padrąsinti ir pamokyti tėvus leisti daugiau laiko su savo vaikais. Labai gera skaityti tokio buvimo kartu naudą patvirtinančius tyrimus.
(Straipsnio vertimas laisvas ir nepilnas, su mano papildymais)
1986 m. West Indies universiteto tyrėjų komanda keliuose vargingiausiuose Jamaikos miesto Kingstono rajonuose pradėjo eksperimentą, kuris laikui bėgant padėjo pakeisti suvokimą apie tai, kaip padėti vaikui būti sėkmingu.
Tyrėjai suskirstė 129 šeimas, auginančias kūdikius ir kiek vyresnius vaikus, į tris grupes. Pirmąją grupę kartą savaitėje šeimos namuose lankydavo tyrėjas, kuris per valandos vizitą skatindavo ir mokydavo tėvus leisti daugiau laiko su vaiku aktyviai žaidžiant: skaitant iliustruotas knygas, dainuojant, žaidžiant slėpynes. Antroji grupė šeimų kas savaitę gaudavo kilogramą pieno pagrindu pagaminto maisto papildo. Taip pat buvo kontrolinė grupė, kuri negaudavo nieko. Po dvejų metų apsilankymai ir siuntiniai baigėsi, tačiau tyrėjai sekė vaikus ir toliau.
Anot tyrimo išvadų, didžiausią įtaką vaikų gyvenimui turėjo ne pagerinta mityba, o apsilankymai, skatinantys tėvus žaisti. Vaikams, kurių tėvai buvo skatinami žaisti su jais, geriau sekėsi vaikystėje, taip pat atliekant IQ testus, jie turėjo geresnę savikontrolę bei nesielgė agresyviai. Šiandien, būdami suaugę, jie uždirba vidutiniškai 25 procentais daugiau nei kitų dviejų grupių vaikai.
Jamaikos eksperimentas padeda suformuoti išvadą – jei norime paskatinti vaiką būti sėkmingu, didžiausią įtaką tam turime mes, tėvai.
Naujesnis tyrimas padėjo tiksliai nustatyti kaip šie pokyčiai atsiranda. Psichologai Mary Dozier iš Delaware‘o universiteto bei Philip Fisher iš Oregon‘o universiteto tyrė namų vizitus, kurių metų tėvai buvo palaikomi, pamokomi, skatinami bendrauti ir žaisti su vaiku. Jiems buvo aiškinama asmeninio dėmesio vaikui svarba, taip vadinamas „serve and return“ principas, kur kaip tenise, vaikui atkreipiant mūsų dėmesį (lyg paduodant ar servuojant kamuoliuką), mes jam grąžiname savo dėmesį, sureaguodami ir parodydami – „Aš tave matau. Aš tave girdžiu“. Tokie maži momentai sukuria šilumos, prieraišumo ir pasitikėjimo atmosferą namuose, kur auga kūdikis. Beje, kaip jaučiasi kūdikis, kuriam negrąžinam jo kamuoliuko, iliustruoja „Still face experiment” (bejausmio veido eksperimentas).
Tokių vizitų svarba yra be galo didelė. Viena iš tiriamųjų grupių buvo įtėviai ir įvaikinti vaikai. Šioje grupėje vaikai, kurių įtėviai sulaukė tik 10 – ties vizitų, labiau pasitikėjo suaugusiaisiais ir turėjo geresnį ryšį su jais nei kontrolinės grupės vaikai. Vaikų sugebėjimas dorotis su stresu buvo taip pat geresnis. Tai rodė ir jų streso hormono kortizolio kiekis, kuris tapo toks pat kaip ir neįvaikintų, saugiose šeimose gyvenančių vaikų.
Apibendrinant Delaware‘o ir Oregon‘o universitetų tyrimą, pastebėtina, kad tėvų ryšys su vaiku ankstyvoje vaikystėje turi didelės įtakos vaikų emociniams ir psichologiniams įpročiams, padedantiems vaikui dorotis su vėlesniu jo buvimu grupėje – darželyje ir mokykloje – mokėjimu suprasti ir sekti nurodymus, gebėjimu susikaupti vienai veiklai tam tikram laiko tarpui, bendrauti su vaikais, išgyventi susierzinimą ir nusivylimą.
Štai kodėl apsilankymai pas tėvus juos ugdant gali būti tokie efektyvūs. Kuomet tėvai gauna įkvėpimą ir palaikymą, kurio reikia norint sukurti šiltą, stabilią, puoselėjančią aplinką savo namuose, jų vaikų emocinis stabilumas ir psichologinis atsparumas auga.
Apkabinti, priglausti, žiūrėti į akis.
Su meile – Šilkaus Kristina.