Koks čia žodis?
Kai manęs keliskart perklausia „Šilkaus pupa?”, tada suprantu, kad buvo drąsu savo veiklą įvardinti žodžių dariniu, kuris keistas, kviečia susimąstyti, kas tai galėtų būti ir kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų. Kas tai yra Šilkaus? O kodėl ne Šilko ar Šilkinė? Ir kodėl Pupa? O ne žirnis? – cha cha, va čia variantas irgi neblogas – Šilkinis žirnis – griūk negyvas iš juoko. Bet visai tinkamas kokiam kiniškam patiekalui, ar ne?
Žodį – junginį „Šilkaus pupa” sukūriau ne aš, jį sukūrė mano dukra Gabija, kai buvo kokių ketverių – penkerių. Ir geriausiai būtų buvę paklausti jos tada, bet aš to nepadariau. Tiesą sakant, ir nereikėjo. Nes prasmė man tuomet buvo aiški – „Šilkas” – tai švelnumas, „Pupa” – tai mano lopšinės bemiegėmis naktimis ir ilgais vakarais, kai jau visi žodžiai ir natos pasibaigia, o lieka tik „Aa aa pupa…” O „Šilkaus pupa” – tai toks mielas vaikiškas žodžių suguldymas, kurį žino visi tėvai – kai raidės susipainioja, ar vieno žodžio galūnė ima ir pasisvečiuoja kitame žodyje. Ir tai yra taip gražu, kad mes kartais net rašom vaikiškus žodynus – kad atsimintume tuos puikius žodžius, kurių patys net norėdami nesugalvotume.
Tiesą sakant, turiu savo arsenale ir daugiau žodžių, nuostabių raidžių derinių, kuriuos irgi reiktų aiškinti ir dešifruoti. Tegul jie lieka mano ateities veikloms, o dabar po truputį noriu, kad „Šilkaus pupa” rastų savo vietą tėvų žodynuose, kad jis taptų rūpinimosi vaiku, jo kūrybiniu potencialu sinonimu.
Visada Jūsų – Šilkaus Kristina 🙂
Aš ir Gabijos sesė