www.unsplash.com nuotrauka
Ar dažnai užduodate sau šį klausimą? Man, auginančiai tris vaikus (dvi septyniolikmetes ir vieną šešiametį) – beveik nėra dienos, kad šis klausimas nekiltų. Nors suvokiu, kad laikai keičiasi ir igonoruoti to, ką siūlo technikos pažanga, nepavyks, tačiau dažnai išgyvenu kaltės bei blogos motinos epizodus, kai – arba mano vaikai pernelyg ilgai užtrunka prie ekranų arba aš tampu monstru, kuris trankosi durimis ir šaukia:” Daugiau jokių telefonų!”
Apie laiką, kurį vaikai leidžia prie bet kokio pobūdžio ekranų (screen – time), internete gausu informacijos – ir pakankamai priešingos. Visų pirma, svarbu atsižvelgti į vaiko amžių.
Iki dvejų metų
Vieningai sutariama, kad vaikams iki dvejų metų (kai kur nurodoma – iki 18 mėnesių) – jokie ekranai nerekomenduojami. Tokio amžiaus vaikai pasaulį pažįsta liesdami (ne ekraną, o įvairius daiktus – per sensorinę patirtį) ir judėdami. Ankstyvajame amžiuje net fone veikiantis televizorius – jei vaikas tuo metu tyrinėja aplinką ar, pavyzdžiui, žinda krūtį – veikia mažylį stimuliuojančiai ir todėl vaikui gali sutrikti miego režimas bei pasireikšti dirglumas.
Laikas iki dvejų metų taip pat yra skirtas megzti ryšiui – su mama, tėčiu ir, palaipsniui, kitais jį supančiais žmonėmis. Todėl jei mama ar tėtis šalia mažylio bus paniręs į darbinių laiškų atrašinėjimą, FB ar kitus ekranų rekalingumus, o gal ir malonumus, mažylis stokos taip reikalingo jo amžiui akių kontakto, kuris yra be galo svarbus jo smegenų vystymuisi.
Nuo dvejų iki septynerių metų
Darželinukams rekomenduojama prie ekranų leisti ne daugiau pusvalandžio per dieną. Apie tai, kaip laikas prie ekranų veikia mažų vaikų sveikatą, jau yra atliktas ir didelės apimties tyrimas Lietuvoje. Apie jį „Žinių radijo” laidoje kalbėjausi su VU profesore, psichologe ir psichoterapeute Roma Jusiene. Ekranų naudojimui šeimoje reikėtų ne tik sutarti taisykles – kada ir kaip galima naudotis ekranais, bet – labai svarbu – tų taisyklių paisyti ir tėvams. Todėl, kad vaikai mokosi iš mūsų ir mūsų tvirtumas gali būti rimta paskata padėti ekraną į šoną.
Taip pat labai svarbu pagalvoti apie tai, ką vaikas veikia prie ekrano ir išnaudoti tą laiką maksimaliai naudingai bei formuoti įvairesnių ekrano laiko pasirinkimų įpročius. Jei Skype programos pagalba pasikalbėsime su močiute – tai pasitarnaus ryšio su ja stiprinimui. Statyti miestus Minecraft geriau nei žiūrėti video, kaip miestus stato kiti. Mokytis žodžius, spustelint ant ekrano geriau nei tiesiog žiūrėti filmukus kita kalba. Su ekranų pagalba galima skaityti ir knygas – mūsų mėgstamas to pavyzdys namie – Evelinos Daciūtės „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių”. Jei pradėsite domėtis – įvairesnių pasirinkimų rasite ir patys.
Būti šalia
Nors pati žinau apie visų medijų įtaką vaiko vystymuisi – dažniausiai neigiamą, tačiau labai gerai suprantu, kad kartais noras “išjungti” vaiką, įjungus jam prieš nosį filmuką yra labai didelis. Apie tai “Tėvystės įkvėpimuose” kalbėjau su Rasa Ragauskaite – Driukiene. Ir Rasa paliudijo savo asmeniniu pavyzdžiu, kad visiškai atimti iš vaiko techninio progreso pasiekimų negali, nes tai atsigręš prieš tave patį.
Tačiau vieną dalyką būtina suprasti: norint nesodinti vaiko prie ekrano, reikia būti šalia. O ką daryti kartu su ikimokyklinukais? Štai jums keletas idėjų iš Teatro kūdikiams ir mano asmeninės patirties:
1. Namų teatras. Tik neišsigąskite po pirmųjų žodžių – tai galima sukurti ir labai nedideliais resursais bei pajėgumais:
-
Pradėkime nuo to, kad pasaką vaikams gali skaityti tėtis ir mama – įgarsindami veikėjus. Skirtingiems veikėjams bandykite keisti balso toną – kalbėti storu ar plonu balsu, užsikimšus nosį, šnabždėti, švepluoti, kalbėti atkišus apatinį žandikaulį į priekį.
-
Galima ir persirengti – nebūtinai tobulais kostiumais: medžiagos skraistė gali virsti ir sijonu, ir apsiaustu, labai smagūs persirengimai gali būti vien surinkus visų namų kepures į vieną vietą ir matuojantis jas visas. Pledas gali virsti močiutės nameliu – užteks juo apgaubti dvi kėdes. Žodžiu, dairykitės aplinkui ir kurkite dekoracijas, kostiumus iš visko, ką randate.
-
Nepamirškite, kad lėlių teatro veikėjais gali būti visos namų lėlės, meškučiai, Lego ar Playmobil figūrėlės.
-
Jei turite įkvėpimo, galite kurti šešėlių teatrą (jam užteks stalinės lempos ir balto kepimo popieriaus, pritvirtino prie rėmo) ar pirštukų lėles.
Labai svarbu, kuriant namų teatrą – neprisirišti prie rezultato, kaip mes jį matome tikrame teatre. Jūsų užsiėmimas gali ir nesibagti spektakliu, o tik lėlių gamyba ar repeticijomis – leiskite kūrybos procesui ir vaikams diktuoti sąlygas ir nebandykime būtinai arti savo vagą.
2. Galite kartu su vaikais tvarkyti šeimos nuotraukas (o jei jos sutvarkytos – vartyti albumus) ir kalbėtis. Vaikams patinka istorijos apie tai, kaip jie buvo maži, jiems patinka klausytis ir apie mūsų vaikystę – kartais ne taip paprasta suvokti, kad mielas mažylis nuotraukoje esate jūs. Bet temų pokalbiams ir buvimui kartu – apstu.
3. Įkurkite namie kūrybos kampelį – tai vieta, kuri primintų bei kviestų vaiką kurti ir kurioje jam būtų lengvai prieinamos bent jau bazinės kūrybos priemonės – pieštukai, popierius, kostiumai (ar jų ženklai – kepurės, skaros, medžiagos atraižos) persirengimui, garsus leidžiantys įtaisai (tegul ir savadarbiai barškučiai). Jei vaikas prisidės prie kampelio (ar skirtingų kampelių kiekvienai meno šakai) įrengimo, jis daug noriau leis laiką jame ar šalia jo.
4. Vaizduotės žaidimai. Ir čia – labai svarbu – leiskite vaikams vadovauti. Nepamirškite, kad vaikai puikiai derina realų ir vaizduotės pasaulį, todėl šalia realaus meškio gali atsirati įsivaizduojamas, o pieštukas, tik ką pasitarnavęs užrašyti parduotuvės pavadinimą, gali virsti dirigento lazdele. Man labai patinka apie vaizduotę bei jos svarbą klausytis filosofo Kristupo Saboliaus, keletą jo įžvalgų galite išgirsti ir „Tėvystės įkvėpimuose”.
5. Stalo žaidimai. Nepatikėsite, bet mūsų septyniolikmetės dukros pakviestos žaisti stalo žaidimų – BET KADA padės telefoną į šalį. Todėl ieškokite žaidimų, kurie tiktų ir patiktų jūsų šeimai ir, aišku, patys nepamirškite būti žaidime ir nebandykite nušauti dviejų zuikių vienu šūviu, pertraukėlėse dirsčiodami į ekraną.
Jei jau esate išbandę, viską ką aš siūlau, visada galite pasinaudoti Google visagalio pagalba. Štai, ruošdama straipsnį aptikau šias 14 idėjų veiklai su vaikais.
O pabaigai – keli mano patarimai dėl ekranų laiko:
1. Pasiekiamumas. Pagalvokite, kaip lengvai vaikui yra pasiekiamas ekranas ir kaip – kitos priemonės, skatinančios jomis užsiimti. Televizorius dažnuose namuose yra tarsi centras, kviečiantis jį įsijungti, bet ar taip pat paprastai pasiekiami namie Lego, kostiumai persirengimui, piešimo priemonės? Jau nekalbant apie tai, kad planšetė, telefonas ir net nešiojamas kompiuteris gali turėti vietą stalčiuje, spintelėje ar kur kitur, toliau nuo vaiko akių.
2. Grįžimas po ekranų laiko. Jei kiekvieną kartą, baigiantis ekranų laikui, jūsų vaikas išgyvena jausmų audrą, pabandykite “tilto” metodą. Kai sutartas laikas eis link pabaigos, atsisėskite prie vaiko, trumpam pasėdėję, paklauskite kokio nekalto klausimo apie tai, kas vyksta ekrane. Vaikams patinka, kai tėvai domisi jų pasauliu, todėl dažniausiai vaikas atsakys – taip užmegsite dialogą ir nutiesite tiltą link vaiko grįžimo iš virtualaus į realų pasaulį.
3. Laikui skaičiuoti mes naudojame virtuvinį laikmatį, galite sutarti, kad jam nuskambėjus, dar užsuksite jį trims – penkioms minutėms, kad vaikas galėtų pabaigti žaidimą (o jūs – galbūt pasnaudoti aukščiau aprašytu “tilto” metodu).
4. Išjungti! Kai namuose yra mažų vaikų, nelaikykite įjungto televizoriaus kaip fono – jo turinys, o ypatingai reklamos pernelyg stimuliuoja vaikus.
Jūsų Šilkaus Kristina
