Esu Kristina. Kai manęs klausia, Laida stiliuskuo dirbu, sakau – aktore ar renginių vedėja, nors visų pirma esu mama.

Jaučiu, kad atėjo laikas dalintis – tuo, ką sukaupiau augindama savus vaikus ir dirbdama ankstyvojo ugdymo mokyklėlėje.

 

Tikiu, kad geriausi vaikų mokytojai yra jų tėvai. Tikiu, kad tėvų tikėjimas vaiku gali adaryti didelius darbus. Nors augindama savo vaikus, dariau daug klaidų, bet jos buvo mano ieškojimo kelias. Ieškau ir dabar. Tačiau išmokau vertinti ir džiaugtis, tuo, ką pati sukūriau. Visų pirma, savo vaikais.

 

Šilkauspupa – mano dukros Gabijos sukurtas žodis, pupa tikriausiai iš milijoną kartų dainuotos „Aaaa pupa“, nes bemiegėmis naktimis po viso repertuaro jėgų užtekdavo tik jai. O šilkas – kaip švelnumo sinonimas. Yra ir kitų vaikų sukurtų žodžių, tikiu, kad rasiu ir jiems pritaikymą kur nors savo veikloje. O dabar sūpuoju Šilkaus pupą, kaip ketvirtąjį savo kūdikį. Su juo taip pat augu, mokausi, darau klaidas, bet einu pirmyn.

 

„Šilkaus pupa“ tebūnie būdas švelniai būti su vaiku – ne tada, kai jam pamokėlės mokyklėlėje, o tada, kai jis geriausios nuotaikos, pamiegojęs savo ritmu, pasiruošęs žaisti, kai aplinkui nėra nepažįstamų mamų ar tėčių ir vaikų. Tada, kai šalia jo – mylimiausia mama ar tėtis.

 

Teatras nuostabus tuo, kad jame susilieja ir kiti menai – muzika, dailė, šokis, judesys, jis tarsi suvienija visus vardan didelio tikslo. Ir tėvai, turėdami žinių ir įrankių kurti teatrą namuose, kurs savo ritualus, spektaklius – lavindami savo vaiką ir patys džiaugdamiesi bundančiu savo ir vaiko kūrybiškumu. Džiaugiuosi matydama, kad tėvai ne tik iš manęs mokosi, bet ir nusiramina, patiki savo kūrybiškumu, išmoksta visai kitaip žiūrėti į juos supančią aplinką – kaip į šaltinį idėjoms ir būdams įdomiau leisti laiką su vaiku.